Svetainės medis  > Straipsniai > Nuotekų sistemos. Kaip tai daroma kitur  

Nuotekų sistemos. Kaip tai daroma kitur 

Kai kurie individualių namų nuotekų valymo sistemos  montavimo ypatumai užsienyje

     Kai suprantama, kaip nuotekų sistema ir įvairūs jos komponentai veikia, tada nesunku tinkamai suprojektuoti ir įdiegti sistemą, veiksiančią daugelį metų ir reikalausiančią minimalios priežiūros bei išlaidų. Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie individualių namų nuotekų valymo sistemų projektavimą, įrengimą ir priežiūrą JAV.

     Nuotekų šalinimo sistema yra sudaryta iš penkių pagrindinių dalių: (1) vandentiekio sistema, (2) kanalizacijos linija, (3) sptikas/buitinių nuotekų valymo įrenginys, (4) tekalų pašalinimo vamzdžiai iš įrenginio, (5) numatoma tekalų išleidimo vieta (natūralus susigėrimas į gruntą ar lagūną). Visos nuotekų sistemos turi atitikti nustatytus reikalavimus ir taisykles.

     Pirmiausiai nuotekos patenka į septiką, kuriame sulaikomos kietosios dalelės, o skystis pernešamas į kitas kameras, ar išleidžiamas į vandens telkinį. Septikas - tai „bioreaktorius", kur mikroorganizmai suskaido organines medžiagas į skystį, dujas ir kt. Dujos pašalinamos per namo ventiliacijos angas, kietosios dalelės nusėda septiko dugne, o dumblas (bakterijos, mintančios atliekomis bei įvairiomis kitomis frakcijomis, kurios negali būti išskaidytos), susikaupęs septiko dugne, periodiškai turi būti pašalinamas.

Namo santechnika nuotekų sistemai

     Namo vandentiekio sistmą sudaro nuotekų, ventiliacijos vamzdžiai bei vandens gaudyklės. Vertikalus vamzdis (kaip parodyta paveikslėlyje) yra pagrindinis elementas, kuriame telkiasi nuotekos bei vandens garai. Tekėdamos nuotekos išskiria dujas, kurios yra blogo kvapo, gali sukelti įvairias ligas ir, kai kuriose situacijose, gali būti net sprogios, todėl tiek nuotekoms, tiek ventiliacijai dažniausiai įrengiamas vienas vamzdis.

     Šaltuoju sezonu, dujos, išeinančios pro ventiliacijos angą, virsta vandens garais, todėl gali susidaryti šerkšno sluoksnis, trukdysiantis užsidaryti ventiliacijos angai. Sniegas ant stogo taip pat nemenka problema, galinti sutrikdyti drenažo sitemą. Kad išvengti šių problemų ventiliacijos anga turi būti izoliuota. Taip pat drenažo sistemoje turi būti įrengtos vandens gaudyklės, kurios užkirs kelią dujų patekimui į namus.

     Vandentiekio ir kanalizacijos linijoms yra reikalingi atitinkami filtrai. Vienas jų dažniausiai įrengiamas ventiliacijos-kanalizacijos vamzdžio pagrinde, o kitas ten, kur buitinės nuotekos išeina iš namų, tačiau, žinoma, taupymo sumetimais gali užtekti ir vieno filtro.

     Senesnės statybos namuose nuotekų sistemos dažniausiai yra iš ketaus ir geležies, todėl turėtų būti vengiamos tiesioginės jų jungtys, kurios gali suketi galvaninius procesus (cheminė energija paverčiama elektros energija). Norint išvengti šios problemos sujungimo vietose montuojama izoliacija. Šiuolaikinėje statyboje vyrauja plastikiniai vamzdžiai. Šie lengviau montuojami ir eksploatuojami.

     Jungiant vamzdžius turėtų būti formuojamas 1-2% nuolydis. Jei nuolydis mažesnis, skysčių tekėjimas sulėtėja dėl nusėdusių kietųjų dalelių. Status nuolydis taip pat nėra gera išeitis. Tokiu atveju skystis nutekėtų greičiau. Reikėtų vengti vamzdžių jungimo stačiu kampu, o jei kitos išeities nėra ir staigus posūkis (45-90 laipsnių) yra būtinas, vamzdžius reikėtų montuoti didelio spindulio alkunėmis.

     Niekada, jokiomis aplinkybėmis, negalima rūsio pamatų drenų nuvesti į pagrindinę namo nuotekų sistemą, nes tai gali sukelti vandens ir nuotekų tekėjimą atgal į namą. Rūsio nuotekos turėtų būti nuvedamos į atskirą rezervuarą.

Siurblinės

     Siurblinės reikalingos ten, kur nuotekos negali tekėti natūralia tėkme. Vis dažniau siurblinės įrengiamos rūsiuose, o namo išorėje nuotekos teka per septiką ir drenažo sistemą. Daugelis gamintojų siurblines gamina visiškai paruoštas diegti rūsiuose. Daugumoje senesnių sistemų siurbliai pumpuoja vandenį iš septiko į drenažo lauką (kaip parodyta paveikslelyje).

     Siurblinė reikalinga, kai septikas yra gilus, užkastas dirvožemio sluoksniu, arba absorbcijos sistemai esant po dirvožemio pylimu. Siurblinę sudaro dvi pagrindinės dalys -  vandeniui nelaidus bakas ir siurbimo sistema, kurią savo ruožtu sudaro įjungimo/išjungimo jungikliai, signalizacija ir elektros instaliacija. Visi nuotekų siurbliai turi būti įjungti ir išjungti priklausomai  nuo skysčio lygio bake. Šis lygis dažnai kontroliuojamas valdymo jungikliu pagal gyvsidabrio stulpelio rodmenis.

     Daug gamintojų siūlo specialius kanalizacijos nuotekų pakėlimo siurblius. Šie siurbliai turi būti patvarūs ir atsparūs rūgštinei aplinkai bei korozijai, su izoliuotu varikliu ir elektros jungtimi. Rūsio drenažo siurbliai, parduodami namų apyvokos ir techninės įrangos parduotuvėse, kaip ir atviro motoro siurbliai, nėra rekomenduotini naudoti nuotekų pakėlimo stotyse.

     Dažniausiai siurblių korpusai liejami iš bronzos, ketaus ir plastiko. Visi varžtai, veržlės ir poveržlės yra iš nerūdijančio plieno. Siurblys turėtų būti montuojamas talpos dugne ant betoninio pagrindo ar pakylos, taip išvengiant smėlio ir kitų grunto dalelių patekimo į siurblį ir neužkemšant drenažo sistemos.

     Siurblio našumas yra vertinamas pagal nuotekų srauto patekimą į siurblinę ir ištekėjimą. Pavyzdžiui, ¾ kilovato siurblio motoras gali pumpuoti apytiksliai 160 litrų (40 galonų) per minutę ~4,5 metrų (15 pėdų) gylyje. Jei siurblys būtų ~7,6 metrų (25 pėdų) gylyje, jo srauto norma sumažėtų iki 60 litrų (15 galonų) per minutę. Nuotekų srautas paprastai nėra ribojantis veiksnys. Kur kas svarbiau įvertinti siurblio maksimalią galią. Labai svarbu tinkamai apskaičiuoti nuotekų pakėlimo aukštį nuo siurblio įvado iki išėjimo angos.

     Vamzdžiai, kuriais nuotekos teka iš siurblinės į drenažo sistemą, turetų būti ne mažesnio nei 3 cm skesrmens, o vamzdžiai montuojami žemiau žemės įšalo. Žiemą vanduo linijoje turėtų cirkuliuoti nuolatos, kad sistema neužšaltų.

Nuotekų siurbliai

     Daug gamintojų siūlo specialius kanalizacijos nuotekų pakėlimo siurblius. Šie siurbliai turi būti patvarūs ir atsparūs rūgštinei aplinkai bei korozijai, su izoliuotu varikliu ir elektros jungtimi. Rūsio drenažo siurbliai, parduodami namų apyvokos ir techninės įrangos parduotuvėse, kaip ir atviro motoro siurbliai, nėra rekomenduotini naudoti nuotekų pakėlimo stotyse.

     Visi pakėlimo siurbliai yra skirti būti po vandeniu. Dažniausiai siurblių korpusai liejami iš bronzos, ketaus ir plastiko. Visi varžtai, veržlės ir poveržlės yra iš nerūdijančio plieno. Siurblys turėtų būti montuojamas talpos dugne ant betoninio pagrindo ar pakylos, taip išvengiant smėlio ir kitų grunto dalelių patekimo į siurblį ir neužkemšant drenažo sistemos.

     Siurblio našumas yra vertinamas pagal nuotekų srauto patekimą į siurblinę ir ištekėjimą. Pavyzdžiui, ¾ kilovato siurblio motoras gali pumpuoti apytiksliai 160 litrų (40 galonų) per minutę ~4,5 metrų (15 pėdų) gylyje. Jei siurblys būtų ~7,6 metrų (25 pėdų) gylyje, jo srauto norma sumažėtų iki 60 litrų (15 galonų) per minutę. Nuotekų srautas paprastai nėra ribojantis veiksnys. Kur kas svarbiau įvertinti siurblio maksimalią galią. Labai svarbu tinkamai apskaičiuoti nuotekų pakėlimo aukštį nuo siurblio įvado iki išėjimo angos.

     Vamzdžiai, kuriais nuotekos teka iš siurblinės į drenažo sistemą, turetų būti ne mažesnio nei 3 cm skesrmens, o vamzdžiai montuojami žemiau žemės įšalo. Žiemą vanduo linijoje turėtų cirkuliuoti nuolatos, kad sistema neužšaltų.

     Visi nuotekų siurbliai turi būti įjungti ir išjungti priklausomai  nuo skysčio lygio bake. Šis lygis dažnai kontroliuojamas valdymo jungikliu pagal gyvsidabrio stulpelio rodmenis.

Talpos

     Talpa, kurioje yra siurblys, turi būti nelaidi, kitaip gruntinis vanduo gali pradėti sunktis į vidų. Toks vandens perteklius pavojingas drenažui. Nesvarbu, ar siurblinė yra rūsyje, ar už jo ribų, talpa turėtų būti pakankamo tūrio ir išlaikyti/talpinti vieną ketvirtadalį paros nuotekų kiekio. Talpa turi būti lengvai prieinama siurblio gedimo atveju.

     Siurblinės talpos dažniausiai būna betoninės ir plastikinės. Dėl korozijos vengtinos metalinės talpos. Visos jungtys tarp vamzdžių, atskirų sekcijų turi būti sandarios, nes, esant aukštam gruntinio vandens lygiui, didėja grėsmė flotacijai (išplaukimas, iškilimas). Todėl vienas iš sprendimų galėtų būti inkarų įrengimas grunte, taip užkertant kelią siurblinės talpos sekcijų judėjimui. Talpų angos turi būti uždengtos, o kai kuriais atvejais net rakinamos dėl saugos.

Dirvožemio absorbcijos sistema

Dirvižemio absorbcijos sitema turi dirbti visus metus. Tai reiškia, jog infiltracija turi vykti ne tik drėgną pavasarį ar rudenį, bet ir šaltą žiemą. Išvalytose nuotekose yra biologinių medžiagų (smulkių dalelių), tačiau didžiąją dalį sudaro vanduo (apie 99%).       

Dirvožemio absorbcijos plotas turi būti tokio dydžio, kad kasdienis nuotekų srautas galėtų sėkmingai infiltruotis ir efetyviai išskaidyti biologines medžiagas. Galimybė dirvožemiui sugerti ir infiltruoti nuotekas yra pagrįsta jo struktūra tam tikrame gylyje, kuriame bus nuvestos nuotekos. Yra atliekami tam tikri „prasisunkimo" bandymai, pagal kuriuos parenkamas reikiamas dirvožemio absorbcijos laukas. Šis bandymas parodo, koks kiekis nuotekų sugeriamas per minutę. Tačiau tenka pripažinti, jog tokie „prasisunkimo" bandymai ne visada patikimi.

Tranšėjos

     Tranšėjos yra efektyviausias ir labiausiai paplitęs būdas infiltruojant nuotekas. Jos gali būti įrengiamos net ten, kur vyrauja aukštas gruntinis vanduo. Tranšėjos dažniausiai kasamos 60-90 cm počio kaušo ekskavatoriais. Didesnio pločio tranšėjos nebūtų tokios efektyvios dėl didesnio dugno ploto ir mažesnio ilgio. Drenažo tranšėjas, patikrinus drenas ir pašalinus visus pažeidimus, reikia užkasti, kad jos nepakeistų savo padėties. Grunte, kuriuo užpilamos drenažo tranšėjos, neturi būti didesnių nei 15 cm skersmens akmenų. Išleidimo vamzdžio ribose pilamą gruntą reikia sutankinti, o užkastos tranšėjos vietoje nusėdimui reikia palikti nedidelį pylimą/kauburėlį. Kasimo metu negalima važinėti keturratėmis transporto priemonėmis, kol gruntas nėra sutankintas. Tai labai sumažintų absorbcijos efektyvumą. Taip pat kiekvienos tranšėjos dugne gruntas turi būti paskirstytas tolygiai per visą ilgį. Kitu atveju nuotekos tekės netolygiai, surinkdamos pašalinį gruntą.    

     Statybos darbų eigoje reikia vengti tranšėjos kasimo giliau ties išleidimo vamzdžiu. Sunkiai išplaunamose gruntuose išleidimo vamzdį kloti tiesiai ant grunto. Lengvai išplaunamuose (smėlis, molingas smėlis, lengvas molingas smėlis) gruntuose reikia gruntą sutankinti.

Drenažo vamzdynų apsauga

     Vanduo, tekantis drenažo vamzdžiais, neša iš grunto išplautas smulkias daleles, kurios patenka per grunto poras ir vamzdžiuose esančias ertmes. Šios dalelės gali iššaukti grunto išplovimą ir vamzdyno užkimšimą dumblu. Norint viso to išvengti vamzdžiai yra dengiami įvairiais tinkamo grūdėtumo/aktyvumo filtruojančiomis medžiagomis. Šios medžiagos sumažina kliūtis vandens judėjimui vamzdyne ir padidina drenažo naudingumo koeficientą, ypač gruntuose su vidutiniu ir silpnu vandens pralaidumu. Filtruojančios medžiagos taip pat užtikrina vamzdyno saugumą, nes apsaugo juos nuo antžeminių deformacijų.